Apie pluoštinę kanapę

Cannabis sativa L. (pluoštinės kanapės) – Lietuvoje labai seniai naudojamas kultūrinis augalas. Manoma, kad kanapės (ir soros) buvo vieni pirmųjų kultūrinių augalų. Jų sėklų ir kanapinių virvelių liekanų rasta vidurio neolito Narvos kultūros Šventosios gyvenvietėse (III tūkstantmečio pr. m. e.). Moteriškieji kanapių augalai vadinti grūdėmis, vyriškieji – pleiskanėmis. Vyriškieji augalai mažesni už moteriškuosius, greičiau auga ir anksčiau žydi. Kanapės yra vaistingos, maistingos, greitai auga, atsparios piktžolėms ir kenkėjams. Sėklos yra maistingos: jose daugiau baltymų ir aminorūgščių, nei grūdinių kultūrų grūduose, todėl iš sėklų dažniausiai spaudžiamas aliejus. Iki šių dienų išlikę vartojimo maistui papročių Žemaitijoje.

Kanapių plaušai yra labai tvirti ir atsparūs vandens poveikiui. Rasta iš kanapių vyta virvė datuojama 2500 m. prieš mūsų esą. Burinių laivų eroje (XV-XVIII a.) visas laivyboje naudotas takelažas (virvės, burės ir kt.) buvo gaminami iš kanapių pluošto, daugumos jūreivių rūbai irgi buvo kanapiniai, todėl kanapės daugumai šalių buvo labai svarbi strateginė žaliava.

Standartiniai kanapiniai audiniai panašūs į liną visomis savo savybėmis – drėgmės sugėrimu, ergonomiškumu. Tačiau kanapes yra daug lengviau auginti, nei linus, ir pluošto derlius būna kelis kartus didesnis iš to paties sklypo ploto. Esant šiuolaikinėms tekstilės technologijoms galima pagaminti įvairaus storio ir minkštumo audinius. Kanapių pranašumas prieš medvilnę yra tai, kad jas auginant nereikia žemės nuodyti milžiniškais chemikalų kiekiais.

Pleiskanių pluoštas yra trumpesnis ir minkštesnis už grūdžių. Jų audinius kartu su lino nuo seno prekybininkai vadina bendriniu terminu – (nuo henep, pagal senovinę anglų kalbą). Hemp terminas naudojamas ir augalinio pluošto audiniams ar pluoštiniams augalams pavadinti. Todėl pagal rašytinius šaltinius sunku nustatyti, iš kokio konkrečiai augalo buvo pagaminti audiniai, jeigu, kaip dažnai pasitaiko, vartotas būtent hemp terminas. Tik šiais laikais šiuo terminu pradeda vadinti vien tik kanapių pluošto audinius.

Po Antrojo Pasaulinio karo kanapių pluoštą iš rinkos beveik visiškai išstūmė linai ir dirbtiniai pluoštai.

Kanapės stiebai turi daug celiuliozės, todėl dar viena labai svarbi kanapių panaudojimo sritis – popieriaus gamyba. Pirmasis, Kinijoje išrastas ir pagamintas, popierius buvo kanapinis. Žymioji JAV Nepriklausomybės deklaracija taip pat surašyta ant kanapinio popieriaus. Iš šio augalo yra žymiai lengviau išgauti celiuliozę, nei iš medienos, be to, sunaudojama mažiau kenksmingų chemikalų, todėl kanapių popieriaus fabrikai kur kas mažiau nuodija aplinką. Pats popierius gaunamas švaresnis, baltesnis ir stipresnis. Pavydžiui, miškui iki kirtimo užaugti reikia ne mažiau 60 metų, o kanapių derlių tropinio klimato juostose galima imti kad ir tris kartus per metus.

Šiuo metu pasaulyje jau įsibėgėjo kanapių bumas, nes vis daugiau įmonių rūpinasi aplinka ir vartotojais: pluoštinės kanapės naudojmos tekstilei (pavyzdžiui, Suit Supply linija, H&M linija); autopramonei (BMW i3). Pluoštinė kanapė nėra tik istorinė žemės ūkio kultūra, tai itin moderni, patikima ir ekologiška žaliava pramonei, tekstilei ir sveikai mitybai!

Augalas taip pat gali būti panaudotas alaus gamyboje vietoj apynių. Lietuvoje pluoštui ir sėkloms galima auginti tas kanapių veisles, kuriose būna ne daugiau nei 0,2 procento tetrahidrokanabinolio ir kurios yra patvirtintos  ir įrašytos į leistinų Europos Sąjungoje auginti pluoštinių kanapių sąrašą.

Kanapių sėklos/grūdai:

  • Baltymai sudaro iki 36% visos sėklos masės;
  • Baltymai kanapių sėklose yra be tripsino inhibitorių, kurie apsunkina baltymų įsisavinimą žmogaus organizme;
  • Aliejus sudaro iki 35% sėklos masės;
  • Kanapių sėklų aliejuje yra iki 80% polinesočiųjų riebalų rūgščių Omega-3 ir Omega-6 santykiu 3:1 (57%:19%);
  • Aliejus turi 8 % sočiųjų riebalų rūgščių.